1Kas tik pamato Leviataną,
netenka drąsos ir puola ant žemės.
2Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina?
Kas galėtų stoti prieš jį?
3Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų?
Po visu dangumi tokio nėra!
4Vargu ar man reikia kalbėti apie jo kojas
jo žygdarbių smulkmenas ir grakštų sudėjimą.
5Kas gali nuplėšti jo išorinį dangalą
ar perdurti dvigubus jo šarvus?
6Kas gali priversti jį pražioti nasrus?
Siaubą kelia pliki jo dantys!
7Jo nugarą dengia tarsi eilės skydų,
glaudžiai sukabintų ir kietų kaip akmuo.
8Vienas skydas prišlietas prie kito,
kad net oras negali tarp jų praeiti.
9Sujungti vienas su kitu,
jie neatskiriami.
10Kai jis čiaudi, blyksteli šviesa;
jo akys tarsi aušros prošvaistė.
11Iš jo nasrų šoka liepsnos,
veržiasi kibirkščių srovės.
12Iš jo šnervių kyla dūmai,
tarsi verdant puodui ant žabų ugnies.
13Jo alsavimas uždega anglis,
iš jo nasrų veržiasi liepsnos.
14Jo sprande slypi jėga;
baimė apima visus jį sutinkančius.
15Jo raumenų sluoksniai glausti,
tvirtai nulieti ir nepajudinami.
16Jo širdis tvirtai nulieta kaip akmuo,
kieta kaip apatinė girnapusė.
17Kai jis stoja piestu, net galiūnai dreba
ir nustėrę iš siaubo traukiasi.
18Kas jį pultų, nenugalėtų kalaviju;
nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu, nei iešmu.
19Geležį jis laiko šiaudais,
varį – sudūlėjusiu medžiu.
20Strėlė neprivers jo bėgti;
svaidyklės akmenys jam tarsi šiaudai.
21Vėzdai jam panašūs į šiaudus;
jis juokiasi iš iečių zvimbimo.
22Jo pilvas aštriai kiautėtas;
jis šliaužia purvu tarsi kūlimo šlajos.
23Jis priverčia gelmę kunkuliuoti tarsi katilą,
sumaišo jūrą it smilkyklę.
24Paskui save jis palieka blizgantį taką;
būtų galima manyti, kad gelmė žila.
25Žemėje lygaus jam nėra;
tai kūrinys be baimės.
26Jis mato visa, kas didinga;
jis visų išdidžiųjų gyvūnų karalius“.
